Елизавета Игдеджи, Cedat Igdedji, Лидия Игдеджи, Бекир Игдеджи, Седат Игдеджи, Елизавета Седатовна Игдеджи, Лидия Седатовна Игдеджи, Бекир Седатович Игдеджи, Седат Игдеджи,
13 C
Vilnius
Sekmadienis, rugpjūčio 18, 2019
Pradžia Dienoraštis
Rugpjūčio 18 d. minime Laurą ir Florą ir jų draugus kankinius (II a.) Lauras ir Floras gyveno II a. - gimė Konstantinopolyje, mirė Ilirijoje (dab. Balkanų vakarinė dalis). Romos Martirologijoje jie minimi kartu su šventaisiais Prokulu ir Maksimu, su nuorodomis į Ortodoksų šventųjų gyvenimų aprašymus (Sinasarijus) ir Graikų raštus. Lauras ir Floras buvo laikomi broliais, akmenskaldžiais, namų statytojais, Prokulo ir Maksimo mokiniais. Prokulas ir Maksimas, krikščionys, buvo nukankinti imperatoriaus Adriano (117-138) valdymo metu, todėl broliai nutarė palikti Konstantinopolį (tuo metu vadintą Bizantijumi) ir persikelti į Iliriją, kuri nuo 27 m. e. metų tapo romėnų provincija, kur Ulpiano mieste ėmė tarnauti regiono romėnų vadovui, Licijonui. Pasakojama, kad Licinijus, imperatoprienės Elpidijos sūnus, jų paprašė pastatyti šventyklą. Darbai buvo baigti laiku, bevykstant statybai, nutiko stebuklas – kai pagonių šventiko Anastazijaus sūnui, kuris dalyvavo statyboje, į akį pateko skeveldra, du broliai stebuklingai jį pagydė. Jaunasis Aleksandras atsivertė į krikščionybę, o po to – ir jo tėvas, Anastazijus, tapo krikščionimi. Floras ir Lauras, pamatę, kad šventykloje statomos pagonių stabų statulos, suorganizavo krikščionišką procesiją su kryžiumi, ir po to surinko grupę vargšų, su kuriais įsiveržė į šventovę ir sunaikino pagonių statulas. Buvęs Kristaus Visatos valdovo vienuolynas Konstantinopolyje šiandien yra mečetė. Vikipedijos nuotr. Visi buvo suimti ir nuteisti, vargšai buvo sudeginti gyvi, tuo tarpu Floras ir Lauras, po apklausos buvo įmesti į gilią duobę ir palaidoti gyvi. Pasibaigus šimtmečius trukusiems persekiojimams prieš krikščionis, Lauro ir Floro kūnus stebuklingai atrado Ulpiano krikščionys. Pasakojama, kad jų relikvijos buvo saugomos graikų Kristaus Visatos valdovo vienuolyne Konstantinopolyje. Jų atributas – palmės šakelė.
unsplash.com nuotr. Jėzus kalbėjo savo mokiniams:     „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!     Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“. Skaitiniai ABC (591) Jer 38, 4–6. 8–10: Leidai man gimti tokiam, kuris visai žemei nesantarvę neštų Ps 40, 2. 3. 4. 18. P.: Viešpatie, skubėk man padėti. Žyd 12, 1–4: Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse Komentaro autorė - s. Ligita Ryliškytė SJE Visas dvyliktasis Evangelijos pagal Luką skyrius, kuriame randamas šios dienos skaitinys, galėtų būti užvadintas „Mokinių susidūrimas su vidiniu ir išoriniu pasipriešinimu.“ Jis byloja apie tai, kaip nugalėti persekiojimų baimę, turto viliones, pasitikėjimo Dievo Apvaizda ir budrumo stoką, ir t.t. Skyriaus pabaigoje esantis šiandienos skaitinys paaiškina, kodėl Jėzaus mokiniai turi tikėtis pasipriešinimo: vaizdžiai kalbant, auksas turi būti išgrynintas ugnimi. Patogiai ramaus gyvenimo trokštantiems ir ieškantiems ne pakeliui su Jėzumi. Kas yra arti Jėzaus, kaip rašė Origenas, yra arti ugnies. Jėzaus žodžiai apie krikštą primena Jono skelbimą: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnim“ (Lk 3, 16). Žodis „krikštas“ čia vartojamas perkeltine prasme: Jėzaus nešama žinia uždega žmonių širdis ir ištyrina, vėju ir ugnimi išvalydama grūdus nuo pelų. Deja, prieš šią žinią „pelai“ – nuodėmės sužeista žmogaus prigimtis – linkusi sukilti. Nuodėmės sukilimo karštis nužudys net patį Dievą. Nors Jėzus žino, kas jo laukia, jis trokšta šito „krikšto“: dėl mūsų išgelbėjimo Jis ryžtingai pasuka savo žingsnius į Jeruzalę (plg. Lk 9, 51). Jo meilė mums neatsitraukia net prieš mirties grėsmę. Šiame kontekste perspėjimas apie nesantaiką ir susiskaldymą šeimose turbūt geriausiai gali būti suprantamas Simenono pranašystės apie Jėzų šviesoje: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas ... kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34-35). Išganymo nešama ramybė nėra kompromiso ramybė. Taika, kuri pasiekiama nusileidžiant nuodėmei ir paminant Dievo žodį, nėra Dievo karalystės taika. Nuodėmės akivaizdoje konfliktas dažnai neišvengiamas. Tačiau Lukas taip pat liudija, kad dėl ištikimybės Dievo valiai ugnies ruože atsidūrusius Jėzus kviečia visada rinktis atleidimo (žr. Lk 9, 51-56) bei priešų meilės (žr. Lk 6, 27-36) kelią. Ar mes sutinkame rinktis šį sunkesnį kelią – būti ištikimais Dievo žodžiui, bet nei keikti kitų, nei siekti keršto, kai susiduriame su nuodėmės pasekmėmis? Ar esame pasiryžę, kaip Jėzus, nutraukti blogio grandinę atleidimu ir meile, net jei tai reikštų lipimą į Golgotos kalną? Ar tokio pasirinkimo „neramybė“ mums brangesnė už „ramybę,“ kuri tėra plaukimo pasroviui ramybė? Bernardinai.lt
Unsplash.com nuotrauka Teatro žurnalas“ (Nr. 14) Kai Marius Repšys „Siemens“ arenoje „Išvarymo“ metu verčia publiką klausytis pasakojimų apie niekam neįdomų dviejų režisierių konfliktą, o vėliau spaudoje piktinasi dėl bulvių traškučius tuo metu valgančių žmonių, susimąstai – teatras tikrai „neperspjaus“ realybės. Tačiau ją modeliuoti teatras gali ir idealiu atveju spektakliai paskatina žiūrovus (ir kūrėjus!) veiksmais prisidėti prie nedidelių pokyčių savo aplinkoje. Realistiškesniu ir tradicinę teatro funkciją (laikyti veidrodį prieš gamtą) atitinkančiu atveju spektakliai gali supykdyti žiūrovus, kurie tyliai ar demonstratyviai palieka salę, galbūt prieš išeidami pašūkauja ar netgi surengia protestą prieš tai, ką pamatė. Lietuvoje paprastai apsiribojama tyliu išėjimu ir paburbėjimu internete, nors pastaraisiais metais publika, regis, pradėjo atgyti ir vietoje asmeniškai reaguoti į scenoje vykstantį veiksmą. O juk nė du šimtmečiai nepraėjo nuo tada, kai teatras pareikalavo publikos tyliai, ramiai stebėti veiksmą, garsiai nešlovinant ir nesmerkiant aktoriaus. Kartais teatras tiesiogiai susiduria su gyvenimu. Rečiau spektakliai, dažniau – kūrėjai, poelgiai, idėjos. Lietuvoje tai vyksta sporadiškai: po bandymo apsaugoti tikinčiuosius nuo Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ 2012-aisiais bene penkerius metus teatras spaudoje ir visuomenėje buvo patiriamas tik iš meninės pusės. Kol 2017 m. patys kūrėjai pradėjo bruzdėti. Pabandykime prisiminti, kokie su teatru ir jo kūrėjais susiję įvykiai pastarąjį dešimtmetį pateko į viešumą. „MeToo“ pradžia Lietuvoje (2017-05) Pirmasis ryškus seksualinio priekabiavimo problemą į paviršių iškėlęs įvykis Lietuvoje nutiko būtent teatre. 2017 m. kovą Panevėžio Juozo Miltinio teatro aktorė Erika Račkytė pateikė ieškinį dėl tuomečio teatro vadovo Lino Zaikausko priekabiavimo. Garso įrašą su reikalavimu permiegoti ir grasinimu išmesti iš darbo aktorė nusiuntė Panevėžio ir Generalinei prokuratūroms, tačiau nesulaukė jokio atsako. Gegužę mergina apie situaciją prabilo spaudoje ir visuomenei. Įstaigoms pradėjus reaguoti, L. Zaikauskas atleistas iš teatro vadovo pareigų (tyrimo metu rasta ir daugiau pažeidimų), o ERIKA RAČKYTĖ kartais sugrįžta vaidinti į Miltinio teatro spektaklius. Dabar „MeToo“ skandalai nuslopo, apie juos kalbama kur kas mažiau, o dauguma kaltintųjų toliau dirba savo darbus. Ar jauti, kad per pastaruosius metus lietuvių požiūryje į seksualinį priekabiavimą būtų kas nors pasikeitę? Tiesą sakant, nelabai sekiau „MeToo“ įvykius ir pasisakymus. Buvau susitelkusi į savo bylą. Pamenu save po įvykio. Policija, teisininkų paieška, popierėliai ir raštai, kabinetai, žmonės, įstaigos, laiškai, atsakymai, vėl laiškai. Nuolat besisukančios mintys nuo „iš kur gauti pinigų advokatui“ iki „ar aš saugiai pareisiu namo“ arba „kodėl mane šmeižia“. Buvo baisu, daug nerimo, labai nenorėjau, kad tai taptų vieša. Tą žinojo keletas žmonių, kurie jaudinosi kartu su manimi. Paviešinusi įvykį ir esamą situaciją, gavau daug žinučių, kuriomis žmonės išreiškė palaikymą, kilo diskusija. Susidomėjo atitinkamos įstaigos, reikalai pajudėjo. Spaudoje vis pasirodydavo straipsnių, televizijoje reportažų. O aš ir tuo metu, ir dabar vis dar laukiu, kada tai pasibaigs. Nelabai žinau, koks požiūris buvo anksčiau. Man kartą kilo mintis: kaip jaučiasi pareigūnės, kurios kitą dieną po įvykio priėmė mano pareiškimą lygiai taip pat, kaip priima pareiškimus apie pavogtą bulvių maišą ar kaimynų keliamą triukšmą? Arba tyrėja, kuri nematė pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą? Pagalvojau, ar su šia konkrečia situacija susidūrusių pareigūnų požiūris keitėsi, ar jie leido sau suvokti, kad nusikaltimas gali būti ne tik laidos „Farai“ situacijos ir kad neužtenka pasakyti „pareiškimas užregistruotas“ ar „tai reikėjo spirti į klyną“. Nežinau, ar, praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo mano įvykio, yra teikiama psichologo pagalba nukentėjusiesiems, ar užtikrinamas jų saugumas po to, kai praneša apie įvykį pareigūnams, ar pareigūnai suinteresuoti padėti nukentėjusiajam surinkti reikiamus įrodymus, nukreipti į atitinkamą įstaigą (pavyzdžiui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą), kai patys negali padėti... Labai tikiuosi, kad mano situacija, vieša diskusija, teisminiai procesai tapo akstinu sutvarkyti biurokratinių labirintų painiavą, o galbūt apskritai nebeleis atsirasti panašioms situacijoms.  Daug žmonių teigė, kad teatro darbuotojams baisu kalbėti apie L. Zaikausko įpročius, nes bijo būti išmesti iš teatro, bijo susigadinti karjerą. Kaip klostosi tavo karjera? Buvo tikrai nemažai jaunų aktorių, kurie kreipėsi į Kultūros ministeriją norėdami pranešti apie nederamą tuomečio vadovo elgesį. Ir... nieko. Jauniems teatralams teko išeiti, o vadovui – susimauti ateityje. Kiti žinojo arba nesidomėjo, patyrė, tylėjo. Gaila, kad mano „karjeros“ pradžia galėjo virsti pabaiga. Vis dėlto man irgi teko kuriam laikui palikti teatrą, bet, pasikeitus teatro vadovui ir atmosferai, grįžau suvaidinti kalėdiniame spektaklyje vaikams ir naujame pastatyme pagal Bernardo-Marie Koltèso „Roberto Zucco“. Beveik metus po įvykio man buvo nelengva dėl streso, nerimo ir baimės, buvo daug nepasitikėjimo savimi ir aplinka. Drebėjau ir darbo, kūrybinėje aplinkoje, ir kurdama bet kokius santykius. Viskas vyko lėtai, stebint, atsirenkant žmones ir dabar po truputį šviesėja: vieni darbai baigiasi, atsiranda kitų, laukiu naujų projektų starto, tikiu, kad ilgainiui dirbant skandalo etiketė pranyks. Todėl manau, kad dabar viskas visai neblogai.  BFL nuotrauka Tęsiantis „MeToo“ istorijoms viešose erdvėse prasidėjo diskusijos, ką daryti, kai nusikalstama veikla apkaltinami svarbių kūrinių autoriai: pasmerkti jų autorius ir vengti teigiamų atgarsių apie jų veiklą ar atskirti menininkus nuo jų veiksmų, leisti su nusikaltimais tvarkytis atsakingoms institucijoms ir vertinti meną, bet ne kūrėją. Vienas dažniau šia tema pasisakiusių žmonių – teatro ir kino kritikas VAIDAS JAUNIŠKIS. Kokie visuomenės bruožai išryškėjo seksualinių priekabiavimų kontekste? Neišryškėjo nieko naujesnio, nei žinojome, tik gal buvo vilčių, kad kai kas keičiasi. Nesikeičia. Institucijos ryžtingai gina savo šventumą, vadovai vadovaujasi neklystamumo principais ir vilkina tyrimus arba slepia rezultatus. Išsiaiškinti būtina ir nemanau, kad reikia ryžtingai ir staigiai bausti, pasiduodant masiniams vajams. Bet bandymai išsukti savo įstaigą logiškai nutiesė tolesnę grandinę: vadinasi, ten jie visi (pirmiausia vadovas) tokie, varnas varnui akies nekerta. Nors gal tai buvo visiško pasimetimo ir negebėjimo spręsti klausimas. Kitas bruožas, mano manymu, stipriai veikiamas socialinių tinklų ir populistų bei radikalų, yra noras viską spręsti staigiai ir surengti linčo teismą. Priekabiavimo atvejuose yra dvi pusės, o galios pozicija gali susidurti ne tik su tyla dėl potrauminio šoko, bet ir su nauda, išskaičiavimu. Todėl negalima kiekvienos bylos uždengti vienodais viršeliais. Trečias dalykas yra gana greitai stojusi tyla. Moterys (taip, pirmiausia jos) išėjo į gatves, pasipuošusios rausvomis kepuraitėmis, bet... Niujorke, Filadelfijoje ir kitur. Lietuvių moterų, kiek žinau, taip pat ten buvo. Bet ne Vilniuje, Biržuose, Tauragėje... Vyrai negavo progos jų išsigąsti. Nes protestams pasirenkama tyli erdvė ir tuščia kėdė...  Kokia jūsų paties pozicija klausimu, ar įmanoma atskirti meno kūrinius nuo menininko asmenybės? Būtina. Antraip skriaudžiame ir baudžiame save, o ne menininką. Antraip tegul neskaito Dantės tie, kas nepritaria gvelfų partijos pozicijai, uždrauskime Mickevičių (na, jis ir taip nelegalizuotas), nes nerašė lietuviškai, sudaužykime patino Rodino „Mąstytoją“ ir atsiribokime nuo galbūt saugumiečio Brechto atsiribojimo efekto (nors ir taip prie jo dar nepriartėjome). Bet menininko asmenybę reikia skirti nuo menininko veiksmų, atliktų kuriant. Damieno Hirsto perpjautas veršiukas yra meno objektas, kuris yra tiesioginis jo (ar jo sumanyto) veiksmo padarinys, bet esame užtikrinti, kad tai buvo atlikta gyvuliui mirus. Kas dedasi už kulisų ir kokiais būdais buvo sukurtas vaidmuo, mes vis dar nežinome ir plojame režisieriui tuo metu, kai aktorę veža Naujosios Vilnios link. Žinotume – galbūt reaguotume kitaip ir tai būtų kiekvieno pasirinkimas, bet jis keistų ir meno praktikas, neleistų menu pateisinti visko. Alvis Hermanis sakė, kad teatras (apskritai menas) panašus į mėsos fabriką – žinotum, iš ko ir kaip padaryta, nevalgytum. Kaip manote, kodėl spaudoje beveik nematyti ir negirdėti vyrų pozicijos „MeToo“ skandalų klausimais? Lietuvoje visiškai nėra statistikos apie prievartą prieš vyrus. Girdėjau, kad iškelta tik keliolika bylų. Nes koks vyras liks tikras vyras, jei pasakys, kad prie jo priekabiavo ir net patvarkė? Dizaineriai sukūrė teisingus marškinėlius su užrašu „pati kalta“. Nes gyvename diedų visuomenėje, kurioje ir klesti bet kokia „diedovščina“, net su moterišku sijonu. Ir, pasinaudojant Mariaus Ivaškevičiaus metafora, mumyse daugiau diedo nei mongolo.  Rež. Manto Jančiausko spektaklis „Dreamland“. LNDT nuotrauka Spektaklis, iškovojęs žmogui laisvę (2017-12) Lietuvoje aktyviau pradėjus vystytis dokumentinio teatro žanrui, 2017 m. pasirodė Manto Jančiausko režisuotas spektaklis „Dreamland“, kurio dramaturgiją kūrė Kristina Savickienė ir RIMANTAS RIBAČIAUSKAS. Spektaklyje vaidino penki Lietuvoje apsistoję pabėgėliai, vienas jų – afganistanietis Zabi Emranas Ahmadi, priverstas palikti šalį, kai Talibanas jam pagrasino mirtimi už prekių pardavimą NATO kariams. Patekęs į Lietuvą, Zabi buvo priverstas apsistoti Pabradės pabėgėlių centre, nes Migracijos departamentas kelis kartus atmetė jo prašymą suteikti leidimą gyventi šalyje. Iškilus rimtai grėsmei, kad Zabi gali būti priverstinai sugrąžintas į Afganistaną, spektaklio kūrėjai kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, taip pat surengė piketą prie Vyriausiojo administracinio teismo, kuriame buvo nagrinėjamas Zabi skundas dėl atmesto prašymo suteikti leidimą gyventi šalyje. Šiandien Zabi laisvai vaikšto Vilniaus gatvėmis, turėdamas leidimą gyventi Lietuvoje.  Kaip „Dreamland“ aktorių komandoje atsirado Zabi? Susipažinome tik pradėję kurti spektaklį, tyrimo etape, kai važinėjome į Pabradės užsieniečių registracijos centrą rengti kūrybinių dirbtuvių pabėgėliams. Zabi tuo metu ten gyveno. Nepraleisdavo nė vieno susitikimo, nebent būdavo uždarytas sulaikytųjų korpuse (jo teisinė situacija nuolat keitėsi, o su ja keitėsi ir korpusai). Daug kalbėdavomės – dirbtuvėse, kieme, pro grotuotus langus – ir greitai tapome draugais. Vėliau LNDT studijoje pristatėme spektaklio eskizą (tuo metu jis vadinosi „Arrivals / Departures“), kuriame Zabi dalyvavo kaip žiūrovas. Eskize vaidino aktoriai, su jais ketinome dirbti ir toliau, tačiau pradėję supratome, kad spektaklis apie imigrantus be imigrantų scenoje, kalbėjimas apie juos be jų mūsų netenkina. Tada ėmėme žvalgytis žmonių, kurie išdrįstų lipti į sceną. Pasiūlėme Zabi, jis iš karto sutiko. Kodėl nutarėte patys kovoti už Zabi leidimą gyventi Lietuvoje? Kokie žmonės jungėsi į kovojančių komandą? Tiesiog daugiau nebuvo kam kovoti. Zabi tapo ne tik spektaklio dalyviu, bet ir visų mūsų draugu. Netrukus po premjeros jo nenaudai baigėsi visi teismai ir tapo visiškai aišku, kad jis bus deportuotas. Galiausiai jis vėl buvo uždarytas į sulaikytųjų korpusą. Tad kitaip elgtis tiesiog negalėjome. Proteste prie Vyriausiojo administracinio teismo dalyvavo dešimt žmonių iš „Dreamland“ komandos (tai maksimalus skaičius nesankcionuotam mitingui). Tačiau protestas buvo tik pradžia – vėliau vyko aktyvi viešųjų ryšių kampanija, kurios metu stengėmės suprasti teisines Zabi situacijos subtilybes, rašėme pranešimus spaudai, davėme interviu. Šiame etape pagelbėjo labai daug žmonių – teisininkai, žurnalistai. Dažnai gyvenime taip nutinka, kad vieną ar kitą visuotinę problemą geriausiai supranti ne iš knygų, straipsnių ar pokalbių, o susidūręs su ja tiesiogiai. Mums taip ir atsitiko – per porą savaičių supratome, su kokia sudėtinga biurokratine ir teisine sistema susiduria pabėgėliai, į kokią neviltį ji gali juos įstumti. Buvo labai įdomu, netgi azartiška pabandyti tą sistemą perlaužti. Kokių rezultatų pasiekėte? Kaip keitėsi spektaklyje pasakojama istorija, Zabi gavus leidimą gyventi Lietuvoje? Į protestą ir kampaniją sureagavo daugybė žmonių. Žinoma, daugiausia socialiniame tinkle „Facebook“. Tarp jų buvo žurnalistų, pramogų pasaulio atstovų, politikų. Ar padėjo bendras situacijos nušvietimas, ar kažkas nutiko užkulisiuose – ne taip svarbu. Svarbiausia, kad staiga atsirado dialogas su Migracijos departamentu. Taigi Zabi vis dar Lietuvoje. Gyvas, saugus, su dokumentais, nors ir laikinais. Šiuo metu jis turi kelių mėnesių vizą, reikalingą sutvarkyti tam tikriems dokumentams Varšuvoje (arčiausioje Afganistano ambasadoje), kad galėtų prašyti laikino leidimo gyventi Lietuvoje. Leidimas suteiks jam galimybę čia likti tiek, kiek truks „Dreamland“. Štai tokia paradoksali situacija. Ji dabar atsispindi ir spektaklyje – Zabi apie tai pasakoja paskutiniame savo monologe, kuris yra ir finalinis spektaklio tekstas.  Kuo tau pačiam įdomus ir svarbus dokumentinis teatras? Tuo, kad jame galioja kiti dėsniai nei literatūriniame teatre – svarbus susitikimo su žiūrovais momentas ir autentiškumas, kuris, net jeigu vaidinama daug kartų, vis tiek netikėtai išlenda skirtingose spektaklio vietose ir matosi pasakotojų emocijose. Kad svarbios temos atskleidžiamos per asmenines istorijas. Taip pat tuo, kad suteikia balsą tiems, kurie įprastai tyli, o tokių žmonių klausytis dažnai įdomiausia. Vienas žinomas režisierius asmeninio pokalbio metu kažkada pasakė, kad mano kuriami spektakliai primena TV laidas. Viena vertus, visai neblogas komplimentas, turint galvoje, kad teatras visada ėjo į priekį flirtuodamas su kitomis medijomis. Kita vertus, televizija veikia visai pagal kitas taisykles – ten nėra laiko niuansavimui, ten niekas nepraleidžia su žmogumi mėnesių, kad sukurtų atmosferą, padedančią jam atsiskleisti, pažiūrėti į savo situaciją iš šalies, apgalvoti argumentus. Taigi dokumentinis teatras kur kas labiau įgalinantis ir, jei galima taip sakyti, mažiau paisantis savo paties interesų. Pagaliau sukūriau tik du spektaklius, bet tikrai pastebėjau, kad dokumentinis teatras gali smarkiai pakeisti jame dalyvaujančių žmonių gyvenimą. Zabi situacija – ryškiausias to pavyzdys, tačiau mačiau jų ir daugiau: po premjeros dalyviai ryžtasi pokyčiams, apie kuriuos spektaklyje tik kalbėjo; uždaro būdo žmonės tampa gerokai atviresni. Kartais atrodo, kad tai – tik priedas prie žiūrovo matomo rezultato, o kartais atvirkščiai – kad galbūt tai netgi svarbiau už rezultatą. Scena iš rež. Artūro Areimos spektaklio „Aklieji“. Lauros Vansevičienės nuotrauka Žiūrovai neleis teatrui nuklysti (2018) Keičiantis teatrų vadovams, šoką išgyvena prisiekę teatrų gerbėjai, kuriems naujos idėjos ir jų raiška gali pasirodyti trypiančios anksčiau puoselėtas vertybes. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pradėjus dirbti direktoriui Leonui Blėdžiui ir meno vadovui ANDRIUI JEVSEJEVUI, teatras, priešingai nei LNDT, nebuvo apkaltintas provokuojančiomis reklamomis, tačiau žiūrovams naujų formų pasiūlę spektakliai sukėlė nepasitenkinimą, kurį jie išreiškė teatro vadovybei asmeniniais pasipiktinimais. Kuo Juozo Miltinio dramos teatras supykdė tremtinius ir politinius kalinius? Pirma, manau, teisinga būtų priminti, kad žmogaus, kuris tremtinių ir politinių kalinių vardu kreipėsi į Miltinio dramos teatrą su reikalavimu atsisakyti ketinimų kurti spektaklį pagal Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, nėra. Kitaip tariant, liepos 31 d. elektroniniu paštu gautas nusiskundimas tėra anonimo provokacija. Kad ir kaip man, o ir būsimojo spektaklio kūrybinei komandai, būtų smagu galvoti, kad kažkur toli toli, Žemaitijos lygumose, dešimtys tūkstančių pensininkų jaudinasi dėl mūsų po metų planuojamos premjeros ir rengiasi piketams, tikėdamiesi ją nutraukti. O jei kalbant rimčiau, esu garantuotas, kad mūsų šalyje yra labai daug žmonių, kuriuos supykina vien nuo minties, kad kažkokie neapsiplunksnavę jaunuoliai, neperėję tremčių pragaro, nepajutę ant savo gležnų lietuviškų pečių sovietinio jungo, gali sau leisti mąstyti apie skaudžiausius mūsų šalies istorijos momentus. Bet ką padarysi, toks jau yra esminis nykstančių tautų, silpnų demokratijų skiriamasis bruožas: bandymas privatizuoti istoriją, uždrausti bet kokias valstybinės linijos ne visiškai atitinkančias istorijos interpretacijas, išankstinė gynybinė laikysena, nulis saviironijos ir visiškas negebėjimas vertinti saviraiškos bei kūrybos laisvę. Kuo spektaklis „Aklieji“ išsiskiria Juozo Miltinio teatro kontekste šiandien ir kodėl toks spektaklis gali piktinti (ir piktina) šio teatro gerbėjus? Nesakyčiau, kad spektaklis „Aklieji“ piktina Miltinio teatro gerbėjus. Tai tik pavieniai ne visiškai adekvačių žmonių pašūkavimai nuo statinės. O tokiose situacijose – patys suprantate – teisiausias būna tas, kuris garsiausiai rėkia. Didžioji dalis spektaklį mačiusių žmonių, neatsižvelgiant į amžių ar socialinę padėtį, patiko spektaklis ar nepatiko, „Akluosius“ įvertino kaip didžiulį kokybinį teatro šuolį, tvirtą žingsnį link vakarietiško teatro, grįsto visiškai kitais darbo su dramaturgine medžiaga, aktoriais, audiovizualiniais ženklais, pagaliau kitokio darbo kuriant vaidmenis. Kodėl toks spektaklis galėtų piktinti žiūrovus? Nežinau. Man atrodo, kad jei žmogui, pamačiusiam teatre apnuogintą moters krūtį arba išgirdusiam, kad engėjai su engiamaisiais bendrauja ir necenzūrine leksika, kyla minčių apie Sodomą ir Gomorą arba apie teatro įkūrėjo prisikėlimą ir grįžimą „gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tada toks žmogus arba niekada gyvenime nėra matęs televizijos, nėra buvęs kine ar knygyne, arba jis yra iš esmės nelaimingas ir užspaustas savo beprotiškai žiaurios ir vulgarios vaizduotės. Bet blogiausia ne tai, kad būna žmonių, kuriems pamačius krūtį išsyk galvas užplūsta mintys apie prievartavimus, sadomazochistines orgijas, pedofiliją ir pan. Blogiausia yra tai, kad būna žmonių, kuriems atrodo, kad jei jiems kažkas kelia šleikščias mintis, to neturi teisės matyti ir visi kiti. Tai tamsūs ir pikti žmonės. Tai žmonės, kurie prasidėjus karui pirmieji čiumpa akmenį ir meta jį į kitaminčio langą. Kaip pats priimate žiūrovų nepasitenkinimą jūsų ir jūsų kviestų žmonių iniciatyvomis? Save laikau chaoso žmogumi. Man patinka, kai spektaklį ar kokį kitą meno kūrinį pamatę žmonės praranda savikontrolę ir tarsi ant delno pademonstruoja tamsiausias savo sielos puses. Meną, kuris sukelia tokį efektą, laikau itin prasmingu. Žinoma, galima ginčytis, ar ne geriau, jei menas keltų vien teigiamas mintis, jei kūrinys sudarytų prielaidas skleistis vien geriausioms žmogaus savybėms. Bet nebūkime naivūs: pasaulyje piktų žmonių visada buvo, yra ir bus nė kiek ne mažiau nei gerų. O piktų žmonių sielos demonai vis vien anksčiau ar vėliau iškils į paviršių. Tai jau geriau tegu jie išsispjaudo po spektaklio premjeros, nei, tarkime, vairuodami automobilį, laikydami šaunamąjį ginklą ar, kaip dabar ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje ar Vengrijoje, valdydami valstybę. Pirmoji teksto dalis: Už scenos ribų gimstantis teatras (I) „Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos“ knygynuose, „Narvesen“ parduotuvėse ir prekybos centruose. Ieškokite naujo numerio.
Pixabay.com nuotrauka Produktyvumas yra būsena, kurios aš nuolat siekiu. Jei neatlieku kokios nors užduoties arba kaip nors aktyviai netobulinu savęs, jaučiu beveik fizinį negalavimą. Aš paprasčiausiai privalau pakilti nuo sofos ir mankštintis arba skaityti filosofinę knygą, apsimesdamas, kad suprantu, arba tvarkytis kieme. Visada buvau pratęs per dieną nuveikti daugybę dalykų, tačiau ne visada tai – geras charakterio bruožas. Ne darbas ir produktyvumas turėtų mus apibūdinti. Jei vakare peržvelgdamas prabėgusią dieną laikysiu ją sėkminga vien todėl, kad visąlaik buvau užimtas ir įvykdžiau daugybę sumanymų, tai – problema. Kodėl, vertindamas dienos sėkmingumą, aš neatkreipiau dėmesio į tai, ar sustojau pažaisti su savo vaikais? Ar apkabinau žmoną? Ar leidau sau prieš pasinerdamas į darbus ramiai išgerti kavos puodelį? Ar išėjau pasivaikščioti aplink savo daugiabutį ir pasigrožėjau saulėlydžiu? Panašu, kad persidirbimas yra gynybinis mechanizmas. Mes panardiname save į nesibaigiantį našumo vandenyną, nes taip pabėgame nuo kur kas sunkesnio uždavinio tiesiog būti, naudojant savo laisvą laiką išmintingai. Jeigu kasdien vykdau ilgą įsipareigojimų sąrašą, aš ne tik neprivalau galvoti apie nieką kitą, bet ir iškart gaunu įvertinimą. Tačiau jei pažiūrėtume, kas iš tiesų vyksta, pamatytume, kad išnaudodami kiekvieną darbo valandą dusiname save. Neturėdamas kvėpavimo erdvės ir laisvo laiko, kuris leistų atrasti pasaulio grožį ir mano vietą jame, aš išvengiu tikro, kur kas didesnę baimę keliančio iššūkio – savirefleksijos. Mano pirmoji pareiga nėra būti produktyviam, o mylėti mane supančius žmones ir žvelgti į giliąją tikrovės esmę, į joje plakančią Dievo širdį, iš kurios visa kyla. Mano pirmoji pareiga nėra būti produktyviam, o mylėti mane supančius žmones ir žvelgti į giliąją tikrovės esmę, į joje plakančią Dievo širdį, iš kurios visa kyla. Aš mokausi. Dabar stengiuosi savo dienų sėkmę apibrėžti pagal tai, ar mažoji dukrelę sugugeno, kai pabučiavau jai į skruostą. Ji juokiasi, kai aš priglaudžiu savo veidą prie jos, tada aš žinau, kad ši diena – nuostabi. Šios neproduktyvios akimirkos yra be galo vertingos. Išties tai dėl jų mes gyvename. Iš savo vaikų išmokau paprasčiausiai leisti laiką žaisdamas. Neproduktyvus laikas, praleistas kartu su žmonėmis, kuriuos myliu, niekada nėra iššvaistytas. Nežymi riba skiria produktyvų laisvalaikį ir tingėjimą. Tad neketinu čia pateisinti savo blogų įpročių ar pernelyg ilgo sėdėjimo prie televizoriaus ar interneto, kas yra labiau yda nei sveika pramoga. Egzistuoja teisingas nieko nedarymo būdas. Neseniai minėjome šv. Mortą, moterį, kurią galėtume pavadinti produktyvumo patrone. Tikriausiai esate girdėję istoriją, kad kai ji ir jos sesuo Marija savo namuose priėmė didžiulį būrį žmonių, susirinkusių pasiklausyti Jėzaus, Morta visą laiką rūpinosi valgiais ir indais, prižiūrėdama vakarėlio eigą. Tuo tarpu jos sesuo leido laiką su svečiais, klausydamasi Jėzaus mokymo. Kuri iš seserų buvo produktyvesnė? Pasirodo, Marija. Man atrodo, kad kai Morta liovėsi dėliojusi padėkliukus po kiekvienu gėrimu ir tikrinusi, ar visi dubenys pilni traškučių, gavo vertingą pamoką. Norėdami perprasti mūsų egzistencijos slėpinį, kodėl Dievas mus sukūrė ir kokiam tikslui, mes turime skirti laiko ir ramiai pasėdėti, klausyti, sutelkti dėmesį. Trumpai tariant, mes turime būti išoriškai neproduktyvūs. Aš esu labai linkęs veikti taip kaip Morta, tad daug galvojau apie savo motyvaciją ir kodėl nuolat jaučiu nerimą, kai nedirbu rimto darbo? Manausi radęs atsakymą: man nelengva su laisvalaikiu, nes esu išdidus. Nesu tikras dėl vertės visų tų dalykų, prie kurių sukūrimo asmeniškai neprisidėjau.  Nesu tikras dėl vertės visų tų dalykų, prie kurių sukūrimo asmeniškai neprisidėjau. Būdamas katalikas, tvirtai tikiu, kad mano egzistencija yra dovana. Jei esu gyvas, jei patiriu gyvenimo džiaugsmą, tai todėl, kad Dievas man jį suteikė. Ne aš pats jį sukūriau. Aš nenusipelniau savo šeimos meilės. Aš nedarau visiškai nieko, kas lemtų saulės patekėjimą horizonte. Nesu tas inžinierius, kuris sugeba jūros pakrantėje sukelti bangų mūšą. Visa tai – dovana. Tačiau mane persekioja išdidumas. Aš įtariai vertinu dovanai gautus dalykus, nes jie radosi be mažiausių mano pastangų. Morta suprato, o aš vis dar stengiuosi iki galo perprasti, kad labai sveika nurimti ir priimti pakeliui pasitaikantį džiaugsmą, net jeigu tam nereikia pastangų. Šiandien skirkite sau atokvėpio valandėlę ir stebėkite ką nors jums mielo. Nesirūpinkite produktyvumu: indais, kuriuos reikia suplauti, atliktinų darbų sąrašu, mintimis apie tai, kas jūsų laukia darbe. Prieš mus, kaip ir prieš Mortą, – du pasirinkimai: nuolat siekti produktyvumo ir išsiblaškymo arba pasirinkti geresnį savirefleksijos, dvasinės kontempliacijos ir laimingo gyvenimo dovanos priėmimo kelią. Kartu su Morta jau laikas pasirinkti geresnį kelią. Autorius yra katalikų kunigas, publikacijų autorius. Buvęs anglikonas, su žmona auginantis 5 vaikus, prie Katalikų bendruomenės prisijungė po to, kai popiežius Jonas Paulius II leido tai padaryti to trokštantiems anglikonų dvasininkams. Iš Aletheia.org vertė Saulena Žiugždaitė Bernardinai.lt
Popieziausvizitas.lt nuotrauka Kaip žmogaus gyvenimui reikalingas maistas, lygiai taip reikalingi ir draugai. Anglų kalbos žodis „companions“, kuris reiškia draugai, sudarytas iš dviejų lotyniškų žodžių: com reiškia su ir panis reiškia duona. Draugai maitina mūsų širdį, protą, sielą ir kūną. Tai žmonės, su kuriais galime švęsti dalijimąsi duona (Eucharistiją). Galbūt labiausiai jaudinančios istorijos Biblijoje yra apie bendravimą: Paskutinė vakarienė, vestuvės Kanoje, dalijimasis duona ir žuvimi, laužantis duoną pakeliui į Emausą. Kiekvienas bendravimo su Jėzumi epizodas vis labiau atskleidžia Jo malonę, meilę, kančią ir viltį. Jėzus, eidamas melstis į Alyvų kalbą, troško apaštalų bendrystės. Jie apleido Jį. Tačiau Dievas siuntė Dvasią, kad uždegtų apaštalų širdis, ir jie tapo ištikimais Jėzaus ir vienas kitos draugais. Iš Jacqueline Syrop Bergan, Marie Schwan CSJ knygos „Malda su Ignacu Lojola“. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011. Sacra liturgia konferencija. Flickr nuotraukaNuotrauka iš churchpop.com (Michael Ledesma facebook paskyra) Komentarai Brangūs Bernardinai.lt skaitytojai, redakcijos sprendimu išjungiame anoniminį komentavimą prisidengiant slapyvardžiais. Deja, toks komentavimas neretai neatitinka etikos standartų ar tampa įrankiu ad hominem išpuoliams. Viliamės, kad komentavimas ateityje bus atnaujintas įdiegus įskiepį feisbuke – tuomet komentuoti bus galima tik pasirašant savo tikruoju vardu ir pavarde.
Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 15) Kratos nepavadinsi švente. Labiau smurtu, plėšikų darbu. Bet tarp disidentų būdavo ir kitaip. Jei ateina kratyti (dažniausiai – anksti rytą), galėjai didžiuotis, jog nusipelnei saugumo organų dėmesio, tapai pavojingas režimui. Tau proga, kad ir apsimiegojusiam, akis į akį pamatyti savo priešą. Parodyti nemeilę jam. Būti drąsiam, net įžūliam. Tarp disidentų kursavo instrukcijos rusų kalba, kaip elgtis tardymo ir kratos metu. Mandagumo taisyklės ten netaikomos. Saugumiečių viešnagė užtrukdavo ilgai, kartais net dvi dienas. Pamėgink išknisti kiekvieną užkaborį, peržiūrėti kokio inteligento bibliotekos lentynas. Ardydavo pianinus, sofas, bičių avilius. Pas mus sykį išnaršė vaikišką vežimėlį, priklausiusį ką tik gimusiai dukterėčiai. Žiauru, bet pianine aptiko pogrindinės katalikų „Kronikos“ pundelį, aviliuose vėl kažin ką antitarybinio, o dukterėčia miegodavo ant 45-ių pabaltiečių memorandumo. Antanas Terleckas Nemenčinės plente turėjo didelį daržą ir draudžiamą literatūrą kasdavo tarp bulvių ir burokėlių. Jei ką pamiršdavo užkasęs, greitai surasdavo kiti. Jo žmona geraširdiškai išvirdavo saugumiečiams arbatos. Dalis kratų radinių vėliau keliaudavo į baudžiamąją bylą ir tapdavo kaltinimais. Aišku, galėdavai gintis ir sakyti, kad tai ne tavo. Tarkime, pačios bitės atsinešė. Ar kokie naktiniai nykštukai. Ekspertizės ieškodavo pirštų atspaudų. Tardytojai siūlydavo prisipažinti ir sušvelninti sau bausmę. Iš instrukcijų žinojai, jog tai nelabai gudrus masalas. Ne vieną sykį kartu su radiniais po kratos išsiveždavo ir patį jos kaltininką. Būdavo ir juoko. Saugumiečiai rūko prieškambaryje, ir pro duris įlinguoja mūsų komunalinio buto kaimynė. Pirmiausia gerai intonuotas riebus keiksmažodis, o paskui paaiškinimas: „Man bobos kieme sakė, kad čia KGB, o matau gražius vyrus.“ Žodį KGB ji tardavo savaip, su h vietoj g. Vyrai gražuoliai ją nedelsiant nutildė ir išstūmė į virtuvę. Arba jau visai Atgimimo išvakarėse skaičiau, kaip per kratą Nijolė Sadūnaitė pasislėpė spintoje ir ten ėmėsi plėšyti ir ryti kažkokius pavojingus popierius. Metodas, žinomas iš revoliucionierių memuarų. Šį protokolą išsitraukiau iš senienų stalčiaus dėl to, kad tai buvo pirmoji krata. Gimnazistiškas jaudulys. Aštuoniolikmečio iniciacija. Brandos egzaminų tąsa. Ne mažiau svarbu už Pirmąją Komuniją. Buvo graži vasaros diena, su draugu darėme nuotraukas, jų pilnos kišenės. Kai grįžau namo, krata jau buvo įsibėgėjusi. Namiškiai perbalę. Kostiumuoti vyrukai taikėsi į mano kišenes, bet nesileidau. Pastebiu, kad prokuroro sankcija numato kratą bute ir ūkinėse patalpose, o juk nesu nei viena, nei kita. Turėjo gabenti mane į savo rūmus Lenino prospekte. Gavo sankciją asmens kratai. Buvo nusivylę, nes nuotraukos kišenėse vaizdavo pamaldas Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Ten su draugu patarnaudavome per mišias. Robertas buvo labai pamaldus. Paskui išėjo į kunigus. Man norėjosi būti panašiam į jį. Nešiodavausi rožančių ir daugybę medalikėlių ant kaklo. Visa tai pareigūnų nesudomino. Asmens kratos protokolas tuščias. Jeigu Petras Cvirka anąsyk nesugriuvo nuo kardelių lietaus, tai galėtų ir toliau sau stovėti vienišas ir užmirštas. Kas nori ir sugeba, ateitų prie jo pamąstyti apie tai, kad valdžia ir jėga nebūtinai triumfuoja. Visais laikais, prie visų politinių sistemų. O kas juos sudomino ir ką išsivežė, surašyta štai čia, per vadinamąją kalkę. Pavyzdžiui: „Kanceliarinio popieriaus lapas, kuriame rašomąja mašinėle atspausdintas Kazio Bradūno eilėraštis „Sibiro kapinės“.“ Arba dar: „Skaičiavimo langeliais sąsiuvinio lapas, kuriame rankraščiu mėlynu rašalu parašytas tekstas prasideda žodžiais: „Rusai primetė mums klasių kovą...“ ir baigiasi žodžiais: „J. Avyžius, „Sodybų tuštėjimo metas“.“ Pateko ir mokyklinis rašinys tema „Sekame komunistų pavyzdžiu“. Deputato A. Vienuolio-Žukausko kalba LTSR Aukščiausiosios Tarybos posėdyje. Kiek rimtesni dalykai – akademiko Sacharovo pareiškimai. Gaila konfiskuotų Šlapelienės knygyno gal 1918 metais išleistų atvirukų su Vyčio ženklu ir užrašu: „Kas bus, kas nebus, bet lietuvis nepražus.“ Jų buvo daugiau kaip šimtas. Greičiausiai kas nors iš senamiesčio draugelių buvo įsisukęs į Šlapelių buto rūsį. Pirmoji krata simboliškai vyko rugpjūčio 23-iąją. Nemanau, kad tyčia pasirinkta tokia data. Tuo metu apie Molotovo–Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus Lietuvoje žinojo gal kelios dešimtys žmonių. Dar po poros metų rugpjūčio 23-iąją atsirado pirmasis viešas pareiškimas, tiesiai šviesiai minėjęs Baltijos šalių okupaciją ir pasiekęs Europos Parlamentą. Dalis tų, kurie pasirašė, buvo perkelti į kalėjimus ir lagerius. Sugrįžę nepamiršo juodojo rugpjūčio. Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Po metų – Vingio parkas ir įkvėptos poetų kalbos. Kitąmet – jau Baltijos kelias ir milijonai kardelių, kaip dabar kasdien skalambija per LRT. Visaip būna. Karai, okupacijos, persekiojimai vieną dieną virsta tiltu į laisvę, naujo gyvenimo prielaida. Mums žinant ar nežinant to. Evangelijos užsimena apie slaptybes, kurios atėjus metui skelbiamos nuo stogų. Šiuo požiūriu su mūsų atminimo ženklais irgi labai keblu. Jeigu Petras Cvirka anąsyk nesugriuvo nuo kardelių lietaus, tai galėtų ir toliau sau stovėti vienišas ir užmirštas. Kas nori ir sugeba, ateitų prie jo pamąstyti apie tai, kad valdžia ir jėga nebūtinai triumfuoja. Visais laikais, prie visų politinių sistemų.
Sekmadienio, rugpjūčio 18-osios, skaitiniai - Bernardinai.lt Rugpjūčio 18 d. Komentarai Brangūs Bernardinai.lt skaitytojai, redakcijos sprendimu išjungiame anoniminį komentavimą prisidengiant slapyvardžiais. Deja, toks komentavimas neretai neatitinka etikos standartų ar tampa įrankiu ad hominem išpuoliams. Viliamės, kad komentavimas ateityje bus atnaujintas įdiegus įskiepį feisbuke – tuomet komentuoti bus galima tik pasirašant savo tikruoju vardu ir pavarde. Brangūs skaitytojai, šiuo metu vykdome tyrimą, kuriuo siekiame išsiaiškinti mūsų tinklapio lankomumą.Ar sutinkate, kad jūsų interneto prieigos įrenginio IP adresas būtų registruojamas lankomumo statistikai?Sutinku Nesutinku
Rašytoja Daina Opolskaitė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka Ką norėtum, kad žmonės žinotų apie Tave kaip kūrėją? Nesu apie tai mąsčiusi. Iš prigimties esu intravertė, linkusi susikurti saugų buvimą ir erdvę, kurioje gyvenu. Į ją įsileisti kitus man sunku, jaučiu lyg ir pavojų, nes nesinori, kad mano erdvė būtų pažeista. Kur kas daugiau apie mane žmonėms turėtų papasakoti patys tekstai. Įžvalgiam skaitytojui jie apie mane, kaip apie žmogų ir kaip apie rašytoją, turėtų pasakyti visai nemažai.  Iki pasirodant „Dienų piramidėms“ būta malonių netikėtumų, per porą metų paskatinusių šios knygos leidybą: laimėjai Antano Vaičiulaičio, Jurgio Kunčino premijas, o visai neseniai pelnei Europos Sąjungos literatūros premiją. Galbūt jauti, kad gausėjant apdovanojimams keičiasi skaitytojų požiūris į Tavo tekstus? Gal požiūris į pačius tekstus ir nesikeičia, tačiau dabar jie tapo matomesni. Daugelį metų spausdindama noveles periodikoje jaučiau suinteresuotų skaitytojų dėmesį, jie jau tada novelėse atpažino tuos pačius dalykus, kurie aptariami dabar. Bet tai, kad šiuo metu tekstus atranda kur kas platesnis ratas žmonių – nuo profesionalų iki skaitytojų mėgėjų, – man yra mažas stebuklas. Ypač vertinu neprofesionalius skaitytojus ir iš jų pasiekiančią nuostabą „nemaniau, kad novelės gali būti tokios įdomios“. Labai pakeri, kad net ir senokai parašyti tekstai pajėgia prisiliesti prie gyvenimo, būti atpažįstami skirtingiausias patirtis turinčių žmonių, teikia jiems skaitymo malonumą. Negaliu nepaminėti, kad visai neseniai sulaukiau atsiliepimo iš karininko, atliekančio misiją Ukrainoje, – jis pasiklausęs „Literatūros akiračių“ laidos susidomėjo knyga ir stačiai apkasuose perskaitė „Dienų piramides“. Negalėjau net įsivaizduoti, kad nutiktų kas nors panašaus. Taigi man nuostabu, kad novelės yra atrandamos labai skirtingą patirtį turinčių skaitytojų, ir manau, tai didžiausias šios knygos laimėjimas. Juokais esu sakiusi, kad trumpas prozos formas renkasi klasikai arba debiutantai: pirmieji – nes sugeba jas parašyti, antrieji – nes dar nepriaugo iki romano. Tačiau Tavo tekstų atveju tai negalioja – nesi nei viena, nei kita. Pristatymuose netgi pridedama: Opolskaitė yra autorė, atgaivinusi nebepopuliarų novelės žanrą. Ar tuo metu, kai rašei, galvojai, kad novelė miršta, jau yra atgyvenusi? Labai anksti, jau nuo mokyklos, supratau, kad novelė turi prabą, jos labai aukšta kokybė. Tuo patikėjau ir niekad nemaniau, kad novelė yra smulki ir nereikšminga. Kai ėmiau rašyti, pirmiausia tai dariau iš gryno rašymo malonumo ir buvo smagu prie jos sugrįžti. Pirmiausia parašydavau, o tik paskui kam nors pasiūlydavau publikuoti. Stengiuosi rašyti tik iš poreikio, o ne suplanuotai, iš anksto numačiusi kokią nors publikaciją. Beveik visos „Dienų piramidžių“ novelės pasirodė spaudoje. Tik keli tekstai buvo nepublikuoti. Nors paramos knygai ir paties išleidimo teko laukti labai ilgai, apskritai manau, kad „Dienų piramidės“ išėjo laiku, kai ir knygai geriausia, ir kai novelių stinga lietuvių literatūros lauke. Laukdama mačiau, kad jau kurį laiką neturime geros, paskaitomos smulkiosios prozos knygos. Romanų, eseistikos visada yra, o čia jau senokai žiojėjo niša. Dabar, kai jau galiu įvertinti visą procesą, manau, kad tai yra labai laiku pasirodžiusi knyga. Taip pat nuolat tenka girdėti teigiant, kad novelės rašymas laikomas iššūkiu. O kaip Tau, rašančiai ir romanus, atrodo? Taip, vienaip rašai romaną, kitaip – novelę. Rašydamas novelę išmėgini aukščiausio kalibro instrumentiką ir taikai sau griežčiausius reikalavimus. Jokio kito žanro rašymo atveju nesu tiek iš savęs pareikalavusi.  O kaip supranti, kad novelė jau baigta? Žinau, kad baigiau, tada, kai teksto audinys man niekur nekliūva, kai jis suaustas tankiai ir lygiai nuo pirmo iki paskutinio žodžio, kai klausos neužgauna joks to audinio įplyšimas ar atsišerpetojimas, nes novelėje svarbiausia kalba, o ne įvykis. Rašytoja Daina Opolskaitė. Vygaudo Juozaičio nuotrauka Kaip skaitytoja ir rašytoja daugybę kartų sugrįžtu prie tų pačių tekstų. Kuo daugiau juos skaitai (o mano darbas ir likimas lėmė, kad man tenka nuolat tai daryti), tuo labiau ir įsiskaitai. Tada ir atsiveria tikros gelmės, kurių perskaitęs tik sykį nepajusi. Gal todėl daug kas linksta klasiką skeptiškai vertinti? Tačiau ten glūdi mūsų mentalitetas, užšifruota tautai svarbi paradigma, literatūrai reikšmingas skambesys ir labai įtaigi kalbos jėga. Nedvejodama sakai, kad rašymas yra tai, ką Tu darai. Jautiesi ir esi rašytoja. Kada tai suvokei? Kada, tavo manymu, tas momentas, kai žmogus juo tampa, ateina? Kad galėčiau ja būti, suvokiau labai anksti, kai man pradėjo kliūti žodžiai. Tai buvo ankstyvoje vaikystėje klausantis kitų. Tačiau norint būti rašytoju svarbu ne tik pradėti rašyti, bet ir sulaukti, kada tekstai pamato dienos šviesą virtę knyga. Nelabai tikiu, kad kūryba gali egzistuoti stalčiuose. Tas procesas – vienpusis, marinantis, nes nepatiria grįžtamojo ryšio. Skambūs pasakymai „rašau sau“ taip pat neatrodo veiksmingi, nebent tai būtų dienoraštiniai išsisakymai. Jei rašymą suvoki kaip tam tikrą pareiškimą, svarbių dalykų atradimą, būtinas skaitytojas ir grįžtamasis ryšys, reikia užmegzti santykį. Tad rašytoja ėmiau jaustis tada, kai kiti pradėjo skaityti mano tekstus ir ėmė apie juos kalbėti. Tačiau patikėti tuo man nebuvo lengva, ir šis procesas užtruko daugybę metų. Šiandien esu įsitikinusi, kad rašytoju save gali pavadinti tada, kai jautiesi visiškai atsakingas už parašytą tekstą. Iš savęs visada reikalauju atsakomybės. Daug jaunų žmonių gana greitai save vadina rašytojais, gal todėl, kad jiems dar trūksta tos atsakomybės, gal todėl ne visada lengvai jais patikime. Linksti akcentuoti, kad tekstas turi būti meniškai vertingas. Ką laikai meniniu teksto vertingumu? Vienareikšmiškai galiu sakyti – kalbą. Man pakanka atsiversti pirmą knygos puslapį, užmesti akį, kokia yra kalbos kokybė – kaip reiškiasi tekstas, kaip jisai tau kalba, – ir labai greitai pajuntu, norisi bėgti toliau akimis ar ne. Norėdami įvertinti kūrinio visumą, kai kurie skaitytojai dar paskaito ir knygos pabaigą. Toks būdas irgi veiksmingas, nes matosi kūrinio suvestis. Man atrodo, nėra sunku greitai įvertinti. Atsiimdama Jurgio Kunčino premiją minėjai, kad novelė „Ateik per ledą“ kilo iš gyvai patirto dukros išgyvenimo pajutimo, praleidus dieną prie upės. Tačiau novelė kalba apie ką kita, to įvykio tiesiogiai neperkėlei į siužetą, kūrei vedama būsenos. Ar dažnai kyla poreikis stipriau fiksuoti tai, ko negali apibūdinti kalba? Sutikčiau, kad mano tekstuose galbūt labiau veikia ne siužetas, o nuotaika, būsena, kuriomis stipriai įkraunu tekstus. Tačiau „įkrauti“ pavyksta tik tada, kai išgali tai perduoti, todėl tai, ką rašai, turi jausti, matyti, turi būti susidūręs. Manau, per kalbą galima leisti organiškai tekėti tai energijai. Žinoma, tekstas yra sukonstruotas, permąstytas, jame veikia technika, kompozicijos dalykai, dėl kurių rašydama nepamirštu formos ir krypties. Tačiau šalia jų leidžiu save vesti tai energijai, kuri duoda tekstui jėgos. Nuo potyrio, jautraus užtaiso viduje mano teksto kūrimas ir prasideda. Kai esi tekstui atviras, jauti kūrybinį virpulį, išreikšti kalba tai, ką rengiesi, nėra sunku. Grįžtamasis ryšys rodo, kad pavyksta perteikti pojūtį, vaizdą. Nors novelėse daug kalbama apie sudėtingas patirtis (negalimą ryšį, netektį, ligą, susvetimėjimą), tačiau išlieka įspūdis, kad tekstai – sklidini šviesos ir globojimo intencijos. Sakyčiau, nemadingas sprendimas, ypač kai išreikšta trauminė patirtis vis dažniau laikoma savaime vertinga. Vis dėlto yra mane kaltinančių, kad esu pernelyg dramatiška, veikėjams nepalieku šviesos. „Dienų piramidėse“ taip pat yra kelios novelės, kur neketinu to daryti. Man buvo įdomu, kad knygos pristatymo vakare (Rašytojų klube 2019 m. kovą – N. B.) Jūratė Sprindytė svarstė, kuri Opolskaitė tekstuose jai esanti įdomesnė: ar ta, kuri sugriauna pusiausvyrą, ar ta, kuri atstato. Pasirodo, kad įdomesnė ta, kuri dramatiškai pusiausvyrą sugriauna. Ilgai galvojau, ar taip darau sąmoningai. Ko gero, ne, tai padiktuoja siužetas, įvykio nuojauta, kompozicijos dėlionė. Spekuliuoti tamsa, kaip savaime vertinga, man atrodo pigu ir atgrasu. Galbūt kartais tai būdas rašytojui išnirti ir išlikti? To nesuprantu. Labiausiai noriu būti ištikima kūrybos procesui, pasiduoti jo jėgai, suprasti, ko jis iš manęs prašo. Man tai svarbiau nei sugalvoti vienokią ar kitokią pabaigą. Tekstas turi pateisinti pats save. Vis dėlto tekstuose esu dramatiška, ir daug kas tai pastebi. Priimu tai kaip neblogą ženklą, nes harmoningos literatūros ne visada norisi. Man svarbiau supurtyti skaitytojo sąmonę dalykais, apie kuriuos jis anksčiau nemąstė, kurie nežadino jo minties ir vaizduotės, tačiau jie egzistuoja. Iš čia tas dramatiškumas. Ar rašydama turi kokių nors tabu? Tematinių tikrai neturiu, nebent esu prisakiusi sau nekartoti skaitytų siužetų. Man svarbiausia – nespekuliuoti literatūra, nerašyti dėl termino ar užsakymo. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad rašymas yra brangiausia savastis ir šioje vietoje noriu būti sąžininga. Norisi išsaugoti kūrybos grynumą, nepaversti to darbu ar verslu, pragyvenimo šaltiniu.  Kalbant apie Tavo tekstus pabrėžiama, kad novelė ar jos rašymas nėra inovatyvus. Tai Tau privalumas, o gal trūkumas?  Ko gero, būsiu tradicinės literatūros tęsėja, – ko nors tokio, kuo galėčiau labai nustebinti, ko nors inovatyvaus man nepavyksta sukurti ir, ko gero, nepavyks. Tačiau malonu atrasti, kaip veikia tradicija, klasika, nuo kurios daug kas atsispiria. Tai man ir privalumas, ir trūkumas. Sekasi išlaikyti formas, kuriomis pasitikima, kurios, kaip jau įsitikinau, ir veikia, ir domina šiuolaikinį žmogų. Kartu tai mane ir baugina, jei mėginu išsiveržti į naujus raiškos būdus.  Esu pastebėjusi, kad, kalbėdama apie mokyklinės programos autorius, nuoširdžiai juos gini. Ar tuomet kalbi kaip pedagogė, o gal kaip patyrusi skaitytoja, rašytoja? Tomis akimirkomis tikrai kalbu ne kaip pedagogė. Užtat kaip skaitytoja ir rašytoja daugybę kartų sugrįžtu prie tų pačių tekstų. Kuo daugiau juos skaitai (o mano darbas ir likimas lėmė, kad man tenka nuolat tai daryti), tuo labiau ir įsiskaitai. Tada ir atsiveria tikros gelmės, kurių perskaitęs tik sykį nepajusi. Gal todėl daug kas linksta klasiką skeptiškai vertinti? Tačiau ten glūdi mūsų mentalitetas, užšifruota tautai svarbi paradigma, literatūrai reikšmingas skambesys ir labai įtaigi kalbos jėga, ten daug kas labai tiksliai pasakyta. Iš tokių nepaprastai skamba Antano Vaičiulaičio tekstai, o Henriko Radausko poezija, ypač „Jūrininko iškeliavimas“, „Vienaragis“, paveikia iki katarsio. Mėgstu jo eilėraščius skaityti pati sau tyliai, kartais garsiai – vienatvės akimirkomis namuose, kai jau esu pavargusi nuo sudėtingos literatūros. Tai yra didžiulis malonumas.  Ar lituanistikos studijos negalėjo tokio malonumo pasiūlyti? Juk studijuodamos turėjome daugybę progų dar kartą perskaityti Žemaitės, Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą… Bent jau man studijos niekuo dėtos. Ryšys atsiranda ilgai bendraujant su tuo pačiu tekstu. Gal ne veltui sakoma, kad geri kūriniai skaitomi daugybę kartų. Tuomet atsiveria žodžiai, prasmės, atsiranda literatūrinis pagrindas po kojom. O kokie šiuolaikiniai tekstai pastaruoju metu įsiminė? Skaitau lietuvių poeziją ir prozą. Man įdomi Giedrė Kazlauskaitė, Danutė Kalinauskaitė, Jaroslavas Melnikas. Didžiulį įspūdį paliko jo apsakymų knyga „Rojalio kambarys“, nors skaičiau dabar jau antrą kartą, pirmąjį – prieš septynerius ar aštuonerius metus. Esi viena iš tų, kurie, atvykę į sostinę, į save geria literatūrinį vyksmą, pokalbius apie literatūrą. Tačiau žmogus turi daug savęs auklėjimo galimybių ir anapus kultūros, estetikos. Ar žvelgiant iš atokiau neatrodo, kad tuo domėtis tėra paprastasis snobizmas? Pažįstu daugybę žmonių, kurie kuo puikiausiai gali be kultūros apsieiti, gyvenime prioritetus teikia kitiems dalykams. Žinoma, galima taip gyventi, juk visi skirtingi. Pati vienareikšmiškai jaučiuosi kultūros žmogus, man jos reikia kaip oro. Rašymas, skaitymas, lankymasis knygų pristatymuose man daug duoda. Ar kultūrinis gyvenimas gali virsti snobizmu? Gyvendama provincijoje, esu natūraliai alkana kultūros ir tokio pobūdžio auklėjimosi, nes kultūrinės aplinkos vakuumas dažnai mane gniuždo ir slegia. Kuo esi toliau nuo vyksmo, tuo labiau jo geidi iš būtinybės gauti, kas užpildytų atotrūkį, ir išsaugoti. Nepaisant kultūros alkio ir sotinimosi, Tavo kūriniuose nepastebiu akivaizdesnių intertekstų, kultūros aliuzijų, galinčių tapti savotiška kultūrine kompensacija. Kultūra mane auklėja ir veikia, tačiau tą poveikį transformuoju, nes mane dominančios temos – realijos, gyvenimas. Mano leidėja yra kartą pasakiusi: jūsų kūrybos jėga yra Vilkaviškyje. Savaitę praleidusi sostinėje jaučiu tą savotišką vakuumą, o sugrįžusi iš miestiško burbulo, kuris iš tiesų egzistuoja, provincijoje patenku tarsi į gyvą vandenį. Sostinės ir provincijos pasauliai labai skiriasi, dabar – atotrūkis yra milžiniškas. Labai skiriasi žmonių gyvenimo būdas, bendravimas, tačiau man mažo miestelio gyvenime juntamos įvairesnės žmogiškos briaunos. Ko galėtum palinkėti tiems, kurių rankraščiai dar tik pakeliui į leidybą? Tikėti ne knyga, bet savo tekstais, kurie būtų parašyti iš tikro malonumo.
- Advertisement -
Vilnius
clear sky
13 ° C
13 °
13 °
76 %
0.5kmh
0 %
Sk
24 °
Pr
24 °
An
23 °
Tr
16 °
Kt
17 °

Populiarus